Nors laiko skirtumas su namais nedidelis (4 valandos), ilga kelione daro savo, antra valanda nakties akys atsimerkia ir kuneliai sako „labas rytas!“. Kadangi keltis gerokai per anksti su nemiga bandom kovoti televizoriaus pagalba. Kadangi pagrindine tema – numustas Malaizijos lektuvas (isivaizduojat kaip nejauku mums buvo apie tai isgirsti likus maziau nei parai pries skrydi? :( ), kuri laika pasiklausom naujausiu ziniu apie tai.

MH17

Pasigailim kad niekas nerodo Puaro (jis geriausias musu ginklas pries nemiga!), bet National Geographics dokumentika apie Bermudu trikampi irgi visai tinka. Po dvidesimties minuciu, esam pasiruose antra miego sesijai. Tiesa, kalbant apie televizija, prisiminiau vakar matytas vietines zinias. Ivertinkit stai tokia zavia praneseja 😀 Taip ir isivaizduoju Renata skaitancia zinias su uniforma (Ratautai, mintis i tavo ideju skrynele 😀 )

Vietiniu ziniu praneseja

Siandien ryte esam ziauriai maloniai nustebinti pusryciu kokybes. Visas restoranas suskirstytas i atskiru saliu virtuves, galima gauti nuo sushiu ir miso sriubos iki tradiciniu crepe blyneliu su vaisiais. Jei taip namie, pusryciauciau kiekviena ryta!

Viena is nerealiausiu ryto atrakciju, juokingas mazas storas pagyvenes venesuelietis, vaiksciojantis su ipadu po restorana ir visiems rodantis savo zmona (jauna ir tikrai grazia 😉 ) kitame skype’o gale. Nepatingi ja parodyti kiekvienam virejui, padavejui, virtuves sefui, keliems netycia uzklydusiems vadybininkams, visiems liepia su ja pasisveikinti, o kai jie sako hello ir pamojuoja, jis sako, jinai nekalba angliskai :) visa sita komedija vyksta geras 15 minuciu, netrukus jau visi pusryciaujantys pazista jo zmona 😀 tada visas laimingas atsiseda, visu garsu uzsileidzia kazkokius lotynu muzikos ritmus ir pusryciauja toliau.

Garsusis vyriskis – centre

Kol pusryciavom vis dar lijo, islindus i miesta vis dar apsiniauke, bet lietaus jau nebera. Gal ir gerai, kai debesuota ne taip karsta. Termometrai rodo 29 laipsnius, 89% oro dregnuma ir 40 laipsniu jutimine temperatura. Pirtis. Iskaitant, kad dabar 9 valandos ryto… Sako kai sviecia saule, jutimine temperatura buna gerokai virs 40, nes normali buna apie 39. Gal ir gerai kad nesviecia.
Musu viesbutis Sofitel Plaza Hanoi stovi ant ezero kranto ir is kambario 12-tam aukste atsiveria puiki panorama i ji ir visa miesta. Sis ezeras (Hanojuje ju ne vienas) zymiausias tuo, kad 1968 metai, karo metu virs jo buvo numustas Johno McCaino pilotuojamas lektuvas ir jis pats sunkiai suzeistas paimtas i nelaisve, kurioje isbuvo net penkis su puse metu. Kadangi jo tevas buvo JAV kariniu juru pajegu admirolas, sis ivykis giliai istrigo vietnamieciu atminty. Jie ir dabar ji pavadina McCaino ezeru.

McCaino lektuvas suduzo kairiajame ezere

Siandien – „pazinkime Hanoju“ diena. Pirma stotele – Ho Si Mino mauzoliejus, nes jis atidarytas tik rytais. Kadangi siandien sekmadienio rytas, eile prie mauzoliejaus neilga. Labai daug vietiniu zmoniu, kurie vis dar vaziuoja pasiziureti i „tautos teva“. Sako paprastai eile buna kelis kartus ilgesne :) Vietnamieciams jis didvyris pirmiausiai delto, kad jo deka, salis iskovojo nepriklausomybe nuo prancuzu. Pries mirti norejes buti sudegintas ir kad pelenai butu isbarstyti trijuose skirtinguose Vietnamo regionuose. Taciau valdzia nusprende, kad pietu Vietnamo zmones irgi nusipelno pamatyti vada (jis mire Vietnamui vis dar buvus padalintam), ir taip jie lanko ji iki siol. Viduje fotografuoti grieztai draudziama, guli jis po nepersaunamo stiklo gaubtu, salia budi garbes sargyba.

Ho Si Mino mauzoliejus

Eile prie mauzoliejaus

Garbes sargybinis

Priesais mauzolieju didele aikste, joje vyksta kariniai paradai ir siaip pagrindiniai salies minejimai. Salia – didelis botanikos sodas, kuriame stovi prezidento rumai. Originaliai prancuzai juos pastate savo gubernatoriui, kuris gyveno Hanojuje. Po nepriklausomybes rumus buvo nuspresta atiduoti naujajam salies prezidentui, taciau Ho Si Minas atsisake juose gyventi (jam jie buvo per dideli) ir juos naudojo tik oficialioms iskilmems ir susitikimams.

Prezidento rumai

Salia, jam buvo pastatytas nedidelis namelis, kuriame jis gyveno keleta metu, po to persikele keliasdesimt metru i nauja, pastatyta pagal visas vietnamietisko namelio ant poliu tradicijas.

Darbo kambarys

Ekskursijos prie namelio ant poliu

Sargybinis

Kol vaikstom po parka, pradeda sklaidytis debesys ir listi saule. Darosi karsta. Visa beda, kad siandien turim apsilankyti sventykloje, kur reikia deveti ilgas kelnes ir pecius dengiancius marskinelius. Is ryto mintis eiti i miesta su dzinsais neatrode tokia jau baisi, taciau kuo toliau, tuo sunkiau darosi vaikscioti taip apsirengus.

Siaip – greipfrutas

Toliau – vietnamo etnografijos muziejus. Vietname gyvena 54 skirtingos etnines gyventoju grupes. Muziejuje daug demesio skiriama kiekvienos is ju gyvenimo budui, tradicijoms, kulturai, architekturai.

Palyginimui :)

Didziuleje muziejaus teritorijoje vieta randa ir vietines „Rumsiskes“, t.y. is visu Vietnamo kampeliu suvezti originalus pastatai. Vienas is keisciausiu pastatu mums – kaimo bendruomenes namai kalnuotose Vietnamo regionuose. Sio pastato lubu aukstis – 17 metru! Galvojom, kad del karscio (kaip zinia jis megsta rinktis pastato virsuje), pasirodo ne ;), jis toks aukstas, kad stogas „prasipjautu“ tiesiai i dangu ir butu galima geriau bendrauti su proteviais 😀 Grazu :)

Maketas vs Originalas

Vieni sunkiausiai suvokiamu paprociu mums – laidojimo paprociai. Siaip kaip ir kaimo vietovese Lietuvoje cia vis dar paplite mirusiuju sarvojimo namuose tradicijos. Tik skirtingai nuo musu, atsisveikinimui laiko juos ne kelias dienas, o dvi savaites (14 dienu)! Ir visa tai viska zudanciame karstyje ir dregmeje… Viena is etniniu grupiu, kaimo viduryje statydavo pastatus i kuriuos paguldydavo mirusiuosiu trims metams, nuolat juos lankydavo ir jais rupindavosi. Paklausus kaip su higienos normomis tokiame karstyje, buvo guztelta peciais ir pasakyta, jie iprate… Taigi, po triju metu palaikus perlaidodavo i nauja vieta ir nebelankydavo. Sie „laikino palaidojimo“ namukai buvo apipavidalinami skulpturomis simbolizuojanciomis „gyvenimo ciklo rata“

Kapavietes namukas

Gyvybes ratas :)

Suslapau 😀 apsauginiai tai mate 😉 visiems juokinga :)

Konfucijaus Literaturos sventykla originaliai buvo pastatyta kaip pirmasis Vietnamo universitetas. Cia studijavo iskiliausi tautos zmones, pats imperatorius uzdavinedavo klausimus galutinio egzamino metu, ji islaike gaudavo daktaro laipsni. XVIII amziuje sostine perkelus i Hue miesta, Universitetas irgi buvo perkeltas. Tuomet cia ir buvo ikurta Konfucijaus sventykla, veikianti iki dabar (mums besilankant daug i studentus panasiu zmoniu aukojo aukas Konfucijui, matyt geresnio pazymio vardan).

Konfucijus

Apziurim sventyklos maketa

Feniksas (tas kur bronzinis)

Literaturos sventykla

Siuo metu karstis pasiekia ir perlipa „sunkiai pernesamo“ riba, nepaprastai pradeda dziuginti mazi dalykai – pvz. ventiliatorius stovintis kampe.

Ventiliatoriai…

Tokiam karstyje visiskai dingsta apetitas. Vietoj pietu nusprendziam atsipusti gatves kavinukeje ir paragauti garsiosios vietnamo kavos. Rezultatas – tokia karti, kad net Aleksas pajunta lydyta asfalta ir yra priverstas isideti cukraus 😀 Su cukrum skonis panasus i labai labai kartaus sokolado.

Kavine

Miesto centre plyti vienas is keleto miesto ezeru. Jo centre – salele, kurioje dar viena sventykla. Idomiausia sio ezero istorija – joje gyvenantys vezliai. Vietiniai net turi „gelezinio vilko“ tipo legenda, kaip imperatorius susapnavo vezli nesanti karda, tada rado ezere karda ir su tuo kardu nugalejo mongolu kariuomene. O tikroji istorija – visame ezere gyveno vezliu pora (sako, paskutine pasaulyje), taciau Amerikos karo (cia taip Vietnamo karas vadinamas) metu nuo sprogusios bombos patinas zuvo (sventykloje stovi sio vezlio iskamsa), o patele vis dar mato plaukiojancia ezere. Sie vezliai sveria iki 250 kg ir gyvena iki 300 metu.

Vezlys ir jo nasle

Salia ezero – Hanojaus senamiestis (Old Quarter). Daug siauru gatveliu, kuriose tiesiog verda gyvenimas – pardavinejama viskas nuo maisto iki Nike batu, kanceliariniu prekiu ar statybiniu medziagu. Vietiniai aplinkui zuja savo motoroleriais, vieni perka, kiti pristato prekes, zodziu niekas nestovi vietoje. Mes po senamiesti siandien vazinejames dviraciais stumiamais vezimeliais cyclo. Gaunam ne viena bendra, bet po atskira ir isriedam i gatveles.

Riksos

Mano vairuotojas labai juokingas seniokas (tiesa sakant nenusakomo amziaus), kuris visiskai nesneka angliskai, tik karts nuo karto pastuksi man per peti ir sako „foto, foto“, tipo, labai grazus kadras, fotografuok. Jam graziausia: kinietiski zibintai ir viskas kas blizga (sako, money, money). Is mandagumo vis padarau po nuotrauka jo rekomenduotame taske. Mane labiausiai domina bendras gatveliu vaizdas – jis tikrai uzburiantis visa savo nameliu, ju gyventoju ir lankytoju visuma.

Hanojaus senamiestis

Cia manau pati vieta parasyti apie keistuosius Vietnamo namus – jie be proto siauri (kai kurie 3 metru plocio), o taip yra todel, kad senoveje buvo nekilnojamo turto mokestis, kuris buvo apskaiciuojamas priklausomai nuo namo plocio (ne ploto, gylio ar aukscio, bet plocio). Dabar mokestis jau seniai skaiciuojamas kitaip, bet tradicija isliko.

Siaurieji Vietnamo namai

Hanojuje gyvena 4.6 milijono gyventoju. Absoliuti dauguma ju vazineja motoroleriais. Masinu beveik nera, daugumoje tai taksi ar turistiniai automobiliai. Sviesoforu nera, visi juda pagal neuzrasytinas keliu eismo taisykles:
  • visi juda vienu metu
  • eismas juda letai, bet niekas niekada nestoja
  • sukti pradedama kai tik sugalvojama. Nesvarbu is kurios puses i kuria ir kiek „juostu“ reikia kirsti ar kiek vaziuoti pries eisma
  • pestieji juda tuo paciu ritmu

Is pradziu ta betvarke pakerta kojas. Iseiti i tokio eismo viduri nera jauku. Tada supranti, kad svarbiausia eiti letai, uztikrintai, visi kazkaip tave apvaziuoja, ar tai butu masina ar motoroleris. Jei reikia truputi paeini isilgai gatves su eismu ar pries ji. Svarbiausia – eiti!

Siandien vakare einame i tradicini vietnamiestiska vandens leliu teatra, bet kadangi iki spektaklio dar pusantros valandos, nusprendziam po senamiesti dar pasivaikscioti pesciomis. Is vienos gatveles pasukam i kita, tada trecia ir taip po geru 45 minuciu suprantam, kad neturim ne zalio supratimo is kurios puses atejom ir kaip grizti atgal. Kuo toliau einant zmoniu kiekis gatvese mazeja, garso lygis zemeja, pradedam itart, kad pjaunam i priesinga puse ir nuo centrinio ezero tolstam i kazkuria puse tolyn. Visa laime dabar XXI amzius ir technologijos gerokai pazenge i prieki. Pasitarimas su google maps’ais itarimus patvirtina, todel sukames aplinkui ir traukiam atgal :) Ateinam iki spektaklio pradzios likus 10 min, ir labai didziuojames savo punkutalumu.

Hanojaus senamiestis

Teatro sale jau beveik pilna, vietoj scenos – baseinas vandens, salia gyvos muzikos orkestrelis ir kelios dainuojancios merginos. Labai keistas patyrimas – ne zodzio nesuprantam, vietnamieciu kalba dainuojanti teta mano supratimu zodziu nevartoja, tik balses, baseinelyje plaukioja lelytes, visas pasirodymas susideda is trumpu 3-5 minuciu miniatiuru (nuo zvejo kovos su dinozaurais iki drakonu sokiu).

Vandens leliu teatras

Sios dienos programa baigesi, griztam i viesbuti, nes siuo metu galvoje vienintelis noras – kuo greiciau islisti is situ drabuziu, palisti po dusu ir persirengti kazkuo lengvu. Kadangi senamiestis mums nepaprastai patiko, nusprendziam vakarienes grizti ten pat, juolab, sako vakarais jis dar labiau atgyja. Dziugu, kad esam nepaprastai greitai „susisukantys“ zmones. Nuo tada kai griztam i viesbuti, iki tada kai isedam i taksi, praeina 35 min :) Taksi cia pigus, uz vaziavima iki senamiescio sumokam 5 litus, paliekam dar viena arbatai ir visi laimingi.
Tik islipus pamatom moteriske pardavinejancia keistus mesos iesmelius. Pasiteiraujam kokia mesa, sako jautiena. Mums tinka. Uztepa dar kazkokio padazo ir pirmas kasnis atima kvapa. Astru taip, kad norisi verkti 😀 Astru ne Aleksui, o jis juk zalius aitruosius pipirus valgo vienus 😀

Astrus mesiukai

Kol siandien vargau nezmoniskame karstyje su dzinsais atkreipiau demesi, kad kokia puse mano sutiktu uzsienieciu moteru devi tokias pacias kelnes :) Rastai skiriasi, bet is esmes jos visos vienodos. Atrodo labai patogios, svelnios ir svarbiausia vesios. Man irgi tokiu uzsireikia. Vienam is gatves parduotuveliu randam ir man tokias, nuo siol galesiu vaikscioti per bet koki karsti ir nesijaudinti, kad i sventykla neileis.
Jau sutemsta, laikas vakarienei. Uzsukam i pirma pasitaikiusia vieta (negaliu jos vadinti niekaip kitaip 😀 ). Vienintelis noras, kad rytoj nebutu bloga :) Vieta tikrai pobaise, bet ziauriai atraktyvi ir svarbiausia tokia pati kaip visos cia aplinkui, juolab kad vietiniai irgi valgo kartu.

Vakariene

Vakariene tobula, vietinis alus visai neblogas kol saltas. 😉 Kol galvojam ar jau traukti atgal i viesbuti, akis uzkliuna uz uzraso virs vieno iejimo – spa massages ir t.t. Jamam! Pedutes po sitiek vaiksciojimo siandien tikrai pavarge, todel ziauriai laimingi uzsisakom valandos trukmes pedu masazus. Nuveda i jaukia tylia ir svarbiausia kondicionuojama patalpa. Siuo metu esam rojuje. Aleksas sugeba uzmigti ir isleisti toki garsa, kad isgasdina masazuotojus 😀 Isgasdina net ir save 😀 As vienintele, jau kuris laikas to garso tikejaus.

Spa…

Jau buvom nusprende sesti i taksi ir vaziuoti viesbucio link, kai einant gatvele, kurios ne parduotuves o barai, vyrukas sako – staliuka 2 zmonems? Na negi sakysi ne 😀 Sakom, yep 😀 Ir taip dar po pora alaus, bendroje vietiniu ir keliu turistu minioje. Salia klykia karaokes barai, sia akimirka nebetruksta nieko. Laimingi kaip vysnios 😀

Gatves barai

Laimingas :*

Siandien buvo nepaprastai gera diena, niekaip negalim patiket, kad atostogos dar tik prasidejo, kad laukia dar daug tokiu dienu. Viskas atrodo geriau nei norejom. Kur kas geriau…

 

Written by Ieva