Manau ne vienas esat patyre keista pavydo jausma ziuredami Jacobs kavos reklama. To neskubejimo, ramybes ir sugebejimo atsikelus ryte ramiai, pasimegaujant isgerti puodeli kavos, kai lauke sviecia saule, ir ciulba pauksciukai. Bent jau mano rytai ne is tolo i tokius nepanasus. Tas pats ir su pasiruosimu kelionei. Kiekviena karta paskutine minute mesdama daiktus i lagamina, pasizadu, kita karta tikrai bus kitaip. Kita karta pradesiu pries kelias dienas, svarbius darbus uzbaigsiu likus keliom dienom iki atostogu pradzios, galbut netgi atostogauti iseisiu gera diena pries kelione. Tas saldus ir apgaulingas zodis „kita karta“…

Visa laime, sikart pirmas skrydis tik desimta vakare, nes likus dviem valandom iki isvaziavimo i oro uosta dar dirbau streso kupinom akim, vis dar nevalgius ir vis dar nesudetais daiktais. Gerai, kad Aleksas sunis i viesbuti isveze dar ryte, bent jau vienu galvos skausmu maziau. Taigi ir vel, kita karta :)

Patirtis daro savo ir likus desimciai minuciu iki isvaziavimo, kuprines dailiai surikiuotos laukia prie duru, butiniausiu ir dazniausiai paliekamu daiktu sarasas sutikrintas, nieko nepalikom – vaziuojam!

img_6223.jpg

Kuprines supakuotos

(Beje, jei neturit tokio saraso, butinai pasidarykit, labai padeda tomis paskutinemis minutemis, kai galvoji „ka dar pamirsau…, juk tikrai kazka pamirsau…“. Mums dazniausiai pasimirstantys daiktai – akiniai nuo saules, maudymosi kostiumeliai, sepetys plaukam (tik moterys supras) ir aisku pakrovejai, pakrovejai… Todel pries kelis metus sudarytas „butiniausiu daiktu ilgai / trumpai kelionei“ sarasas, mums labai palengvina pakavimasi).
Vakare Bukaresto oro uostas netgi visai mielas. Nera eiliu, niekas nelipa ant galvos, svietimo aparatai lukuriuoja tusti. As pastaruosius du metus zaidziu zaidima – „prasinesk kosmetine neistraukus“ (keisti mazi dziaugsmai, kai oro uostai pasidaro tokie pat artmi, kaip Maxima). Kol kas ne karto nepaprase parodyt. Taciau nesu tokia kvaila, kad rizikuociau su mineralinio vandens buteliu ar „family pack“ sampuno pakuote. Tvarka visgi turi buti. Sutinkat? Pasirodo ne visada :) Uz musu prie svietimo aparato atsistoja dvi krykstaujancios merginos. Anglakalbes, tikrai turistes. Viena is kuprines issitraukia maza sampano buteliuka (375 ml) ir ramiai padeda i daiktu deze prie kompiuterio ir kitu asmeniniu daiktu. Reikejo pamatyt musu su Aleksu akis :) Ir tada ivyksta stebuklas – vyrukai, dirbantys prie svietimo aparato issilydo, pradeda krizenti, viens du trys, kazka visi keturi pablevyzgoja ir sampanas jau vaziuoja sviestis. As stoviu apakus, is mano kuprines patikrinimui istraukti visi imanomi daiktai pradedam fotoaparatu objektyvais ir baigiant Garmino palydoviniu laikrodziu (ziauriai saugumui keliantys pavoju daiktai), o sampe niekam nekliuna. Akimirka norejau issitraukti telefona ir nufotografuoti tokia nesamone, juolab, kad is atejusios rumunu poros piktai buvo atimtas schwepso buteliukas su kokiu gurksniu likusio gerimo, bet noras isskristi atostogu ir nesipykti su pasienio pareigunais, galinciais mane uzlaikyti nuodugniam ir svarbiausia ilgaaam patikrinimui nugali :) Tikiuosi bent jau sampanas buvo skanus :))
Lektuvas i Stambula didziulis, taciau ilaipinimas vykdomas autobusu pagalba… Uztrunka..

Photo 04-11-16 09 35 12

Musu lektuvas i Stambula

Visa laime skrydis neilgas ir netrukus jau leidziames. Kadangi musu pagrindiniai bilietai yra ne su Turkijos avialinijomis, o Lufthansa, turime iseiti is oro uosto, pasiimti lagaminus ir po penkiu valandu vel prisiregistruoti.
Pirma valanda nakties Stambulo oro uostas dusta nuo zmoniu, prie pasu kontroles eilems labiau tinka minios pavadinimas. Visa laime turkai labai myli savo avialinijas, nuolatiniams klientams taiko visokiausius palengvinimus (prioritetines eiles, atskirus iejimus ir pan), o Turkijos avialinijos priklauso Lufthansos aljansui, todel auksine Alekso senatoriaus kortele siame oro uoste tampa tikrai aukso vertes.
Kadangi planuojam islisti i miesta, priduodam kuprines saugojimui ir einam ieskoti, kas mus nuves iki miesto. Deja, bet visa minia is oro uosto niekur nedingsta ir naturaliai suguza i eile prie taksi. Kadangi niekur neskubam, nuolatos be eiles uzlindinejantys turkai sugeba neerzinti. Atostogos yra gerai :)

IMG_1356

Eile prie taksi Stambulo oro uoste

As Stambule pirma karta, Aleksas buves, bet apart prisiminimo, kad viskas kas idomiausia yra vienoj vietoj, kur vaziuoti nelabai zinom. Pamate Hard Rock Cafe reklama nusprendziam vaziuoti ten, juolab kad nupaisyta kazkur tame paciame regione kaip visos mecetes. Kaip Aleksas sako, juk nedarys HRC Justiniskese :)
Deja, bet uzduotis taksistui nepasirodo tokia paprasta. Pirmiausiai jis kalba tik turkiskai, antra pirma karta girdi HRC, trecia, net parodzius kaip atrodo pavadinimas ilgai stuksedamas i savo GPS aparateli nieko nepesa. Ilgai dusauja, kazka murma po nosim, pradeda ieskoti telefono ir ivedineti atsitikrinius skaicius i ji (bent jau taip atrodo is sono), tada neiskencia Aleksas, isijungia roaminga, isgooglina adresa, ir pagaliau vaziuojam :)
Po gero pusvalandzio mes jau centre, bet pasirodo HRC dirba iki 01:00, o dabar jau 01:55 (stikliuko negavom, tai jei kas busit, atvezkit :). Pasivaikstom aplinkui, suvalgom po kebaba. Idomu, kad gatvese daug vyruku, kurie pardavineja sviezias midijas. Zmones sustoja, nusiperka, vietoj uzsispaudzia citrinos ir valgo :) Taip dar nemaciau niekur.

Photo 03-11-16 13 10 12

Midiju pardavejas

Dar turim laiko, o pagrindines mecetes, panasu, kad liko kitoj Bosforo pusej, todel susistabdom dar viena taksi ir paprasom, kad nuveztu iki pagrindines Melynosios mecetes. Vyrukas truputi kalbesnis, prikabina mums nerealaus dydzio makaronu apie tai koks prabangus uzsiemimas Stambule dirbti taksistu (licenzija 850 tukstanciu doleriu! Aha, patikejom). Taksisu jis dirba jau 20 metu, pasako jo, nuvaziavo jau virs 4 milijonu kilometru, viena masina sudrozia per 2-3 metus, o su sita dveju metu senumo Dacia jau nuvaziavo 450 tukstanciu. Spidometras tuo metu rodo kuklius 54 tukstancius :) Zodziu eilinis bla bla bla :)
Siaip labai gera mintis buvo atvaziuoti cia nakti. Be musu aplink ne vieno zmogaus, mecetes labai graziai apsviestos, uzplusta keista ramybe. Vaizdas tikrai atimantis zada.

IMG_4294

Sultanahmet arba melynoji mecete

IMG_4296

Hagia Sophia

Puse keturiu ateina metas grizti, juolab, kad pradeda lynot, ir programa „Stambulas per tris valandas“ skelbiama igyvendinta.
Siaip Stambule, o ypac lankytinose vietose priparkuota daug policijos sarvuociu, oro uoste nuolat patruliuoja iki ausu ginkluoti, kaukes devintys vyrukai, o norint i ji patekti visi turi praeiti svietimo procesa. Nesvarbu ar ruosiesi kazkur skristi ar tik atvaziavai pasitikti atskridusiu. Dar ne taip kaip Kenijoj ar Izraelyje, kai i oro uosto teritorija galima patekti tik su bilietu, bet jau nedaug iki to. Taciau, pastaruju ivykiu fone, kaip sakoma, negali pykti.
Paryciais oro uostas pilnas ivairiausiomis pozomis mieganciu zmoniu, kas ant zemes, kas susirange ant metaliniu suoliuku, vienas vaikas miega ant vezimelyje sukrautu lagaminu. Atrodo graudziai :)

img_6253.jpg

Prie registracijos langelio visus labai nudziugina, kad skrendam i Havajus. Matyt ir Turkijoj lapkritis nekazka 😉
Likusias valandas iki skrydzio praleidziam Turkijos avialinijoms priklausanciame verslo klube. Galiu drasiai pasakyti, kad tai ko gero geriausas oro uostu verslo klubas siandien. Vienintelis trukumas nera miegamuju vietu, bet uztat yra tamsus kambarys su pusiau gulimais kreslais kur groja lengva dziaza. Apie maisto galimybes net nepradesiu pasakot, nes yra kokios 6-7 vietos kur uz stiklines sienos gamina vis kitokios virtuves patiekalus, per du aukstus issidesciusi erdve saziningai atima zada. Jei galeciau rinktis, skraidyciau visur per Stambula vien del sitos vietos. Didziausias nusivylimas – puse sesiu ryto visai nesinori valgyt. Baisus jausmas, kai akys nori visko, o pilvas sako „ateikite rytoj“.

IMG_1357

Stambulo oro uosto verslo klubas

Skrydzio iki Frankfurto rimtai neprisimenu. Luzau jauciu lektuvui dar nepasiekus pakilimo tako. Nusileidus skrydzio palydovas labai apgailestavo, kad viska pramiegojom ir jis negalejo mumis tinkamai pasirupinti :)
Vokieciu pasienieciai lektuva is Stambulo pasitinka dar „rankoveje“. Visiems islipantiems liepia rodyti pasus, o viena moteriske apsupe dviese pakeltu tonu primygtinai klausineja „kur iskvietimas, kur atgalinis bilietas, kur pragyvenimui skirtos lesos, kur pasas“. As jauciu siuo metu nesugebeciau atsakyt ne i viena is ju.
Frankfurto oro uosto verso klubas pilnas zmoniu, maistas kaip visada skurdus, kadangi dar rytas nera net mano megstamu bulviu salotu. Pasijauciu kaip is sultono rumu izengus i skandinavisku stiliumi irengta nama :) Sveiki atvyke i Europa!
Pries ilipdami i savo lektuva skrendanti i San Franciska, dar praeinam papildoma „atsitiktine“ amerikieciu patikra. Jauciu mano vargse kuprine per sia diena tiek skirtingu zmoniu sluoste bombos ieskanciom servetelem, kad neliko vienos namines dulkes ant jos. Dar keli skrydziai ir bus kaip nauja :)
Musu skrydi vykdo United, jame labai keista kedziu isdestymo konfiguracija. Vienos kedes ziuri i prieki, kitos sedi „atbulai“. Net ir suprantant, kad lektuve nelabai jauciasi judejimo krypties, jauciu mane supykintu skristi 11 valandu sedint nugara. Ilgai mastom ka jie taip islosia, bet kol kas nesugalvojom.

Photo 04-11-16 23 55 44

Skrydziui pasiruosus

Negaliu nepapasakoti apie greta sedinti vyriski. Apkunus, tipiskas amerkietis, kaip mes juos isivaizduojam. Ant staliuko salia kedes pasistates antikini nesiojama DVD grotuva ir kruvele DVD disku. Zinoma, kam ta garsioji United pramogu sistema su didziuliais ekranais.
Kaip visada, pries pakylant, palydoves atnesa meniu is kurio reikia pasirinkti pagrindini patiekala. Mano kaimynas i si klausima, atsako paprastai „nevalgysiu“. Pagalvojau, kad zmogus laikosi dietos, ar siaip nenori valgyti lektuvo maisto („nenori vagyti visai“ nebuvo tarp galimu variantu, nes skrydis ilgas, 11 valandu, tikrai isalktu). Atnesa uzkandzius, vyriskis sedi isdidziai. Kapoju sudyta tuna ir zaviuosi zmogaus valia. Nors siaip, maistas tikrai skanus ir netgi sakyciau visai sveikas. Atnesus pagrindini patiekala paaiskeja didzioji nevalgymo paslaptis. Vyriskis atsistoja, is kuprines issitraukia maiseli, kuriame turi isidejes maisto. Galvoju, wow, zmogus tikrai pasiruoses. Idomu, ka tokio valgys. Spekit, ka issitraukia? Ne uz ka neatspesit :) Issitraukia Burger King’o burgerius. Jau gerokai atsalusius ir pasigardziuodamas valgo. Zodziu sedziu as, valgau burnoj tirpstanti jautienos steika su voveratem ir karamelizuotais svogunais, balta staltiese ant stalo, o jis valgo burgerius is popierinio maiselio. Saziningai sakau – mano dienos ivykis numeris vienas!

Photo 05-11-16 01 59 00

Uzkandziai

Pavalgius, kaip ir pridera, ateina laikas miegui :) Isjungiamos sviesos, visi issitiesia lovas, vaiku darzelis uzmiega.

img_6283.jpg

Saldziu sapnu!

Atsibundu jau virs Kanados, skristi liko niekingos 4 valandos. Jauciuosi pailsejus ir planas neuzmigti skrydyje i Honolulu pradeda atrodyti realus.

San Francisko oro uostas pasitinka nedraugiskai. Eile prie pasienio kontroles prasideda dar koridoriuje, viduje minia zmoniu, o mes turime tik dvi su puse valandos, per kurias turime atstoveti eile, pasikalbeti su imigracijos pareigunu, pasiimti kuprines, jas vel iregistruoti ir speti nusigauti iki ilaipinimo vartu. Pries mus stovintys vokieciai, panasu, kad skrenda tuo paciu lektuvu kaip mes. Turint „draugu“, stoveti drasiau. Netoliese blaskosi vyriskis, kurio ilaipinimas i kita lektuva jau uz geros valandos. Jis nedrasiai pasiklausia pro sali einanciu pasienio pareigunu, kaip jam greiciau prasibrauti, taciau gauna salta atsakyma „eile bendra, jokiu pirmenybiu“. Va taip va, nesvarbu kokia klase skridai, kokias avialiniju korteles turi, stovi eileje kartu su visais ir tiek. Tiesa, yra atskira eile, skirta zmonems issipirkusiems specialia paslauga, bet kol stovejom, ne vienas zmogus ja nepasinaudojo. Po pusantros valandos nebeliko JAV pilieciu (jiems atskira eile, nors irgi ne ka trumpesne), todel ju pasienio langelius atidave mums, turistams. Viso pralaukem eileje nepilnas dvi valandas ir dar visai laiku susisukom. Uzteko laiko net apziureti kaip atrodo United avialiniju verslo klubas. nebutu buve bedos ir jei butume nespeje :) Toks jausmas, kad kai pastate oro uosta, verslo kluba pastate kartu su juo ir daugiau nieko jame nekeite. Bet uztat foteliai odiniai ir dideli :))

San Francisko oro uosto verslo klubas

Lektuvas i Honolulu nedidelis, pakankamai pilnas, laukia jame beveik penkios valandos skrydzio. Pirmas dvi valandas dar pratraukiam, bet po to nusprendziam, kad nieko nebus, reikia pamiegot. Sprendimo nebuta blogo, laikas tikrai prabego greiciau.

img_1360.jpg

I Honolulu atskrendam jau sutemus, laiko skirtumas nuo namu lygiai dvylika valandu, todel visa kita darom kaip robotukai.

Paskutinis sansas atsikratyti augalu. Griezta bio kontrole oro uoste

Atvyko!

Musu ratai

Pasiimam bagaza, nuvaziuojam issinuomojam masina, ir vaziuojam ieskoti savo viesbucio, kuri uzsisakem laukdami skrydzio Frankfurte. Viesbutis paciame Waikiki centre, todel isikure dar isliauziam pasivaikscioti, uzsukam i Hard Rock Cafe uzkandziu ir kokteiliu.

Naktipieciai

Po pusantros paros keliones aplink puse zemes rutulio, mes pagaliau cia. Aloha!

Written by Ieva