Atsigulus trecia nakties sesta ryto ateina greitai Deja, bet varianto „gal dar pamiegam, ok?“ nelabai turim, nes uz valandos turim buti oro uoste, o dar reikia susideti daiktus, issiregistruoti is viesbucio, pripilti i masina benzino, ja grazinti ir isiregistruoti skrydziui. Robotuku rezime viska sugebam atlikti net ir greiciau. Vienintele „pasimetimo“ akimirka istinka iejus i oro uosto vidu. Kaip jau sakiau, Hilo oro uostas nepaprastai mazas. Be sienu, tiesiog siaudiniu stogu dengta atvira teritorija Taigi, ieini i oro uosta ir ieskai kur vyksta registracija i skrydi, o nuorodos tik trys – „bagazo atsiemimas“, „ilaipinimo vartai“ ir „bilietai“. Hmm… Atmetimo budu bagazo atsiemimas netinka, ilaipinimo vartai panasu, kad uz svietimo aparatu, slaiziam link bilietu. „Bilietai“ pasirodo slepia visa eile paslaugu Bilietu pardavimas, registracija skrydziui, bagazo pridavimas ir t.t.

Hilo oro uostas, kuriame isodinimo vartai irengti tiesiog koridoriuje / balkone

Skaityti toliau

Sala, kurioje esame siandien oficialiai vadinasi Hawaii sala, taciau norint isvengti painiojimosi su salyno pavadinimu ji vaidinama Didziaja Sala (Big Island). Lyginant su kitomis Havaju salomis ji isties didele, sako, kad didesne nei visos kitos salos kartu sudejus. Tuo tarpu gyventoju skaiciumi ji labai nedidele. Is viso, visoje saloje gyvena tik 186 tukstanciai gyventoju, t.y. apie 10% visu Havaju gyventoju.

Hawaii arba Didzioji sala

Maziau zmoniu = letesnis gyvenimas. Kaip nedideliame kaime. Visi zino, kad ispanakalbes salys gyvena letai, vadinamuoju „manana“ arba „rytojaus“ rezimu. Pritaikius panasu principa siai salai, jis vadintusi „next week“ arba „kitos savaites“ rezimas 😀

Skaityti toliau

Pagrindinis sios dienos planas – atsistoti ant lentos Siauriniame krante. Vidurdieni Haleiwa miestelyje musu laukia instruktorius, kurio padedami tikimes ivaldyti surfinimo pagrindus. Bet pries tai vienas svarbus darbas – reikia nusipirkti kontaktinius lesius. Savuosius palikau namie ant spinteles prie duru, o be ju man bus sunku. Su akiniais listi i vandeni butu kvaila, be ju mano pasaulio pazinimas gerokai susiaurinamas

Netoli viesbucio, pagrindineje Waikiki gatveje randam akiniu parduotuve. Iskart prieinu prie pardavejos ir paprasau lesiu. O jinai man ir sako: „ne ne ne, mes neparduodam, cia gydytojo reikia“. As sakau „nereikia man gydytojo, man paprastu reikia, as viska zinau“, o jinai ziuri i mane tokiom apvaliom akim „tai jus turite recepta su savim?“. „Koki … recepta, man lesiu reikia“ 😀 Zodziu, jos teigimu, lesiu as negausiu, nes JAV reikia, kad pries tai patikrintu gydytojas ir juos israsytu, o tada specialioj optikoj galima isigyti… As dar noriu gincytis apie tokia kvaila sistema, bet Aleksas mane fiziskai uz rankos istraukia is parduotuves. Pakvepavus ir nusiraminus randam dar viena optika. Vyrukas irgi purto galva ir sako, jums pas gydytoja reikia, ne i optika. Su situo net nepradejau gincytis, nes panasu, kad mano planas katik zlugo. Prie rytinio kavos puodelio aptariam galimybes – listi i vandeni prisirisus akinius virvute (Aleksas siulo geriau jau tada „aukoti“ akinius nuo saules, pametus bent jau neliksiu visai be nieko) arba bandyti suktis nelabai primatant. Nubalsuoju uz pastaraji varianta. Panasu, kad bus idomu

Skaityti toliau

Diena prasideda mazyciu nesusipratimu viesbutyje. Ateinam paprasyt, kad validuotu parkingo bilieteli, o mums sako, bet jus siandien jau turite issichekinti. Stovim niekaip nesuprasdami kaip. Uzsisakem viesbuti trim naktim iki sestadienio, kai turesime skristi i kita sala. Prabego dar tik dvi… O jinai mums sako, jeigu jus darete dar viena nauja registracija, man reikia jos numerio. Sakom, kad ne, mes iskart uzsakem tris naktis. Randu telefone uzsakymo patvirtinima, kuriame aiskiai parasyta Nov 9-12. Siandien 11… Mergina pasiknisa savo popieriuose istraukia musu registracijos forma, ant jos parasyta Nov 9-11. Rodo mums Alekso parasa ir sako, taigi va, pasiraset… Nu labadiena… Dave pasirasyt, sudeliojo varneles kur, tikrai netikrinom, ka jos ten pripaise. Zodziu, ateina vadybininke, stuksi stuksi kompe, sako, cia musu klaida, iregistruojant blogai suvedem. Tada pradeda burbet kazka apie tai kad nezinano ar bus laisvu kambariu, bet pamacius musu veidus garsiai to nepakartojo Po geru penkiolikos minuciu skaiciavimo ir perskaiciavimo kiek mes jau sumokejom, kiek dar reikia, kokie rezervai uzdeti ant kokios korteles, kuris rezervas dengia parkinga, o uz kuri parkinga jau sumoketa, esam ten kur turejom buti pries penkiolika minuciu – vis dar gyvenam sitam viesbutyje, ir rankose laikom validuota parkingo bilieteli. Pliusas – kavos siandien ryte nebereikia

Vienintelis sios dienos planas – papludimys. O tiksliau papludimiai… Pradedame nuo Siaures kranto, suvalgome pusrycius uzkandineje, kuri ikurta, matyt, kartu su miesteliu. Padavejos tikrai dirba irgi nuo isikurimo. Zodziu miela ir senais filmais dvelkianti vieta. Gaunam keptu kiausiniu ir didziuliu mieliniu blynu su bananais ir klevu sirupu. Kava sunkiai geriama, bet uztat papildoma kiekviena karta kai pradeda arteti dugnas

Skaityti toliau

Vakar vakare laukdama lifto i kambari 39-ame aukste, juokavau skaitydama standartini skelbima „nesinaudoti lifu gaisro atveju“. Mintis lipti i 39 auksta atrode linksma… Siandien 8 val. ryto stovint vonios kambaryje pasigirdo kurtinantis cypimas. Palaukus 5 sekundes nenutilo. Palaukus minute irgi… Uz duru pasigirdus japoniskam surmuliui supratom, kad, matyt, ne pratybos. Veikia gaisro signalizacija. Spejom greitai apsirengti, susirinkti kelis reikalingiausius daiktus ir dokumentus ir jau atidarem duris i koridoriu, kai garsas nutilo. Cype geras 5 minutes. Man dar puse dienos ausyse zvimbe po to. Nusprendem niekur nebeiti, kad jau garso nebera. Pasimetes japonas koridoriuje irgi paguzciojo peciais ir grizo i kambari (Spoileris! Likom gyvi, gaisro panasu, kad nebuvo).

Kol ryte sliauzem iki Starbucks’o rytines kavos, pamaciau saligatvyje prie sviesoforo ispausta zenkla apie siukslinima (mintis- visos siuskles susirenka vandenyne) ir susimasciau, kad cia niekur nera rusiavimo siuksliadeziu. Iskaitant kaip megsta viska pakuoti ir perpakuoti, galetu jau susimastyti bent jau apie pirma zingsni (net rumunai pradeda rusiuoti)…

Nemetykite siuksliu, saugokite vandenyna!

Skaityti toliau

Kadangi gyvename visiskam uzkampyje, viesbutyje, kuriame niekas nevalgo mesos ir rytais terasoje uzsiima joga, vienintelis priminimas apie vakarykste Trumpo pergale yra ryte pacia tema alsuojantys 95% Facebook’o postu ir kamputyje numestas sio ryto laikrastis.

Rinkimu aidas

Siandien kraustomes is sio viesbucio ir griztame i Waikiki. Pagrindine priezastis – uzsakinejant viesbuti rinkomes ji tik trim naktim, o dabar jame nebera laisvu vietu iki kitos savaites vidurio. Labai nenusimename, is Waikiki netgi patogiau keliauti po sala, nes pagrindiniai keliai ir magistrales susikerta butent ten. Atvaziavus i nauja viesbuti paaiskeja, kad nera to blogo, kas neiseitu i gera – kambarys 39 aukste, su vaizdu i jura Tikrai galejo buti blogiau ;p

Skaityti toliau

Ar kada susimastet kaip zmones nepramiegodavo, kol nebuvo zadintuvu? Mokykloje knygose apie senus laikus visa laika sakydavo „kelesi su gaidziais“. Suprask, gaidziai pragysta kai teka saule. Gaidziai Havajuose ryskiai si mokyklini kursa praleido. Giedot jie pradeda apie puse dvieju nakties ir nuolat gieda iki kokiu penkiu. Pirma nakti kankinomes, bet galvojom, kad beda tame, kad miegam atsidare duris i terasa. Vakar pries eidami miegoti uzdarem visas duris, visus langus. Galvojom issimiegosim… Aha Gaidziu koncertas pazadino ir sianakt. Vis prabusdami istraukem iki puses septyniu. Toliau vartytis prasmes nebebuvo, juolab, kad septintai buvo nustatytas ir musu laiku zadintuvas. Taip nauja atostogu diena prasidejo dar pries ausra

Pusryciai mane vis dar liudina. Papajos vaisius su medum ne tokie pusryciai kokiu noreciau. Kur desreles, kur kiausiniai, kur galu gale paprastas saliamis, kuris puikiai dera su bandele ir arbata. Nera…

Skaityti toliau

Jet lag’as (laiko skirtumas) turi ir savu privalumu. Keltis su saule pasidaro labai naturalu ir visiskai nesunku. Nepraleisti ne vienos sviesos valandos miegant yra labai svarbu, nes saule leidziasi sesta valanda vakaro ir atsikelus pries dvylika nieko nespetum pamatyt. Siandien ryte Lost’o kalnas matosi visu groziu, pusryciai su vaizdu i ji tampa dar skanesni. Vienintele beda – panasu, kad gyvenam kazkokiame sveikuoliu viesbutyje, nes pusryciu menu isskirtinai vegetariskas Net kava is kazkokiu riesutu…

Pusryciai su vaizdu i kalna

Prie pusryciu stalo kabo lapas su oro prognoze kiekvienam salos regionui. Ties musu dalimi parasyta – trumpalaikes liutys. Apsidairius vis dar atrodo neitiketina. Taciau tropikai yra tropikai. Nespejau suvalgyti savo kuklaus vaisiu dubenelio, kai nuo kalno nusileido debesis, viskas uzsitrauke ir atejo lietus Gerai bent jau tai, kad siltas lietus per atostogas visai neerzina ir netgi dziugina

Skaityti toliau

Prabundam be keliu minuciu septynios. Prie dvylikos valandu laiko skirtumo, ismiegotos sesios valandos yra didelis pasiekimas! Uz lango sviecia saule, apacioj zydras vandenyno vanduo ir palmes. Atostogos oficialiai prasidejo

Vaizdas pro langa

Kad ir kaip grazu butu uz lango, gyvenimas dideliame mieste mums ne prie sirdies, todel pirmiausiai susirandam nauja viesbuti kitoj salos pusej ateinanciom keliom naktim. Sala nedidele – 80 km x 50 km, todel daugiau maziau viska ka norim pasiekti, galim is bet kurios jos vietos.

Skaityti toliau

Manau ne vienas esat patyre keista pavydo jausma ziuredami Jacobs kavos reklama. To neskubejimo, ramybes ir sugebejimo atsikelus ryte ramiai, pasimegaujant isgerti puodeli kavos, kai lauke sviecia saule, ir ciulba pauksciukai. Bent jau mano rytai ne is tolo i tokius nepanasus. Tas pats ir su pasiruosimu kelionei. Kiekviena karta paskutine minute mesdama daiktus i lagamina, pasizadu, kita karta tikrai bus kitaip. Kita karta pradesiu pries kelias dienas, svarbius darbus uzbaigsiu likus keliom dienom iki atostogu pradzios, galbut netgi atostogauti iseisiu gera diena pries kelione. Tas saldus ir apgaulingas zodis „kita karta“…

Visa laime, sikart pirmas skrydis tik desimta vakare, nes likus dviem valandom iki isvaziavimo i oro uosta dar dirbau streso kupinom akim, vis dar nevalgius ir vis dar nesudetais daiktais. Gerai, kad Aleksas sunis i viesbuti isveze dar ryte, bent jau vienu galvos skausmu maziau. Taigi ir vel, kita karta

Patirtis daro savo ir likus desimciai minuciu iki isvaziavimo, kuprines dailiai surikiuotos laukia prie duru, butiniausiu ir dazniausiai paliekamu daiktu sarasas sutikrintas, nieko nepalikom – vaziuojam!

Kuprines supakuotos

Skaityti toliau